Obtest Suminti Juodi Takai Lyrics

Juodus akmenis ridena
Į pakalnę amžinai
Slysta žemė iš po kojų,
Kalnas stiebiasi aukštai...
Kas įkops, kas pašauks iš Anapus?
Ką pakvies, kam ranką paduos...

Suminti juodi takai
Man ir tau...
Suminti juodi takai
Man ir tau...
Suminti juodi takai
Man ir tau...
Supilti juodi kalnai
Man ir tau...

Nenutyla juodos sielos,
Laukia degantys keliai,
Taip sumintos mūsų dienos,
Suminti juodi takai...
Kas įkops, kas pašauks iš Anapus?
Ką pakvies, kam ranką paduos...

Suminti juodi takai
Man ir tau...
Suminti juodi takai
Man ir tau...
Suminti juodi takai
Man ir tau...
Supilti juodi kalnai
Man ir tau...

... Kas sumynė juodus takus per tėvo sodelį?... Žodžiai atkeliavę su daina, perskrodę šimtus metų. Pasak padavimų Kelias anapus nėra paprastas. Tai kelionė kupina pavojų ir sunkumų. Juodi takai - mirusiųjų takai, jie veda į kalną, į kurį reikia įkopti. Anksčiau žmonės į pomirtinę kelionę imdavo su savimi lokio nagus, kad būtų lengviau kabintis ir ropštis kalnan. Imdavo su savimi savo surinktus plaukus - iš jų vejamos virvės kopiant gali praversti. Jei žmogus iš gyvenimo pasitraukė sunkia sąžine, jam gali tekti ridenti į kalną akmenį, tokio dydžio, koks yra sąžynėje blogis. Nedoreliams gali tekt kopti visą amžinybę. Tas kuris įkopia į pomirtinį kalną, būtinai duoda žinią apie save iš anapus. Vedlys gali pasitikti pakalnėje ir palydėti anapus, gali netgi paduoti ranką - jei esi toks tyras. Mūsų visų laukia kelionė anapus, kelionė kalnan, juodais mirusiųjų takais. Juodieji kalnai, tai protėvių supilti pilkapiai. Juodos sielos - tai trapininkai tarp šio ir kitų pasaulių. Tai sielos, kurios visą savo gyvenimą pašvenčia klajonėms degančiais keliais, pavojingais ir nenuspėjamais. Tai žmonės, kurie "kuria", pagal bendrinį supratimą, bet neprisiima atsakomybės už tai, nes jų "kūryba" yra arba grynas "išgyvenimas", arba tiesiog energijos virsmas... Degantys keliai anksčiau ar vėliau mus priartina prie juodųjų kalnų, mes jau viena koja žengiame juodais takais...